„Lieknėjimo blogas“ tapo „Veidrodėli, veidrodėli“

logo su pavadinimuLabas!

 

Tokios ir naujienos, nuo šiol viską viską viską rasi čia!

www.veidrodeli.lt

 

Su didele meile, Aistė

 

Kaip nesustorėti per atostogas arba „Viskas įskaičiuota“ (kilogramai irgi)

Vasara – atostogų metas. Tiesa, būkim atviri, bet tos atostogos dažnai atsiperka ne tik tobulomis emocijomis, bet ir pasikeitusiais skaičiais svarstyklėse. Dalinuosi pastebėjimais ir patarimais, kaip neparsivežti namo nors ir nemokamo, bet visgi, bagažo viršsvorio.

woman hand holding ice cream cone on a hot summer

„Viskas įskaičiuota“. Žinai, kaip tyliai už akių vadinami Turkijos ir Bulgarijos all inclusive’ai? Šėryklos. Realiai, šėryklos. Tikslo prisišerti per atostogas, manau, neturim nei vienas. Pailsėti nuo virtuvės ir maisto kaip trukdžio, atsipalaiduoti – žinoma, bet ne prisišerti. Tikrai siūlau rinktis pusryčius ir vakarienes ar vien pusryčius. Tai ne tik leis tau pažinti kitos šalies neviešbutinę virtuvę, bet ir nevers kiekviename žingsnyje persivalgyti, nes gi juk visko tiek daug pridėta.

Jei vis dėlto „viskas įskaičiuota“. Žinau, žinau, ne visuomet keliauji vienas, o kartais vis tiek norisi nusispjauti į įvairiausius patarimus ir užsisakai tą „viskas įskaičiuota“, kurio tą pačią sekundę po kelialapio įsigijimo pradedi bijoti. Žiūrėk į tai kaip į galimybę atrasti gausybę naujų patiekalų. Visuomet rasi įvairiausių salotų, neriebių patiekalų, žuvies ir t.t. Mėgaukis nedidelėmis porcijomis, galimybe visko paragauti po nedaug, žymėkis idėjas ir grįžęs į Lietuvą naudok jas savo virtuvėje.

Skaičiuok pinigus ir kalorijas. Žinau, kad atostogos dažnai būna riboto biudžeto reikalas. Pagalvok apie tai, kad keliaudamas į ekskursijas ne tik sudeginsi daugybę kalorijų vaikščiodamas po istorines vietas, bet dar ir gausi pietus, kuriuos viešbutyje praleisi. Taigi, bent vienos dienos pietų pinigai – šuniui ant uodegos. Kokia išeitis? Pakartosiu dar ne sykį. Pusryčiai ir vakarienės arba vien tik pusryčiai.

Išeik į miestą. Net jei viešbutis nutolęs nuo kurorto centro dešimt kilometrų, gana neretai yra organizuojamas nemokamas transportas. Naudokis juo, eik į miestą, tyrinėk viską, kas tau įdomu: senamiestį, parduotuvėles, vietinių gyvenimą… Žodžiu, vaikščiok ir judėk. Atostogos kambarys-valgykla-gultas prie baseino dar niekam neišėjo į naudą. Dievaži, bent iki jūros nueik 🙂 Beje, tie, kas renkasi pusryčius (ir vakarienes), o ne „viskas įskaičiuota“, yra priversti išeiti iš viešbučio (žinai, valgyt tai norisi). Išeiti iš viešbučio = sudeginti nors truputį kalorijų!

Nespjauk į sportą. Kaip ir su galimybe atrasti naujus patiekalus, viešbučiai neretai siūlo grupines treniruotes ar nemokamas sporto veiklas. Ką gali žinoti, gal vandens aerobika – tavo pašaukimas, teniso pamokos atves prie naujo mylimo hobio, o šokio pamokos atvers akis ir grįžęs be jų nebegalėsi gyventi?

Nesijaudink. Na ir kas, kad per vakarienę suvalgei tą tortą. Ir dar ledų truputį. Na, gal dar vieną gabalėlį torto. Kad ir kokius patarimus čia dalinu, tau yra atostogos. Jei vieną dieną gulėjai prie baseino maisto komoje, kitą gal pasirinksi žygį per vaizdingą kanjoną. Savo poilsį gali planuotis taip kaip nori tol, kol jautiesi gerai. Jei pradedi kankintis dėl to, ką padarei, tiesiog permąstyk iš naujo ir gal rasi kažką, ką rytoj norėtum daryti kitaip.

Trys mėnesiai po skrandžio mažinimo operacijos. Kilogramai, dydžiai ir savijauta

Kai pagalvoji – visai mažai, bet tam, kad prisiminčiau savo skrandžio mažinimo operacijos datą, reikėjo gerai pasukti galvą. Taigi, prieš kelias dienas jau skaičiavau tris prabėgusius mėnesius.

Iš vienos pusės – tai, kad dariausi operaciją, pamirštu kasdien. Atrodo, kad randeliai ant pilvo ten buvo visą gyvenimą, mažos maisto porcijos stebina jau tik aplinkinius, o jaučiuos energinga ir žvali kaip niekad. O ypač turėdama jūsų visų palaikymą. Tik neseniai suvokiau, kad feisbuke LIKE esat paspaudę 3500 žmonių. Čia daugiau, nei ateina į kai kurių tikrai neblogų grupių koncertus. Tikrai nesijaučiu kažkoks rockstar’as, bet jaučiu, kad be tokio palaikymo man nebūtų pavykusi nei pusė to, ką nuveikiau. AČIŪ!

Iš kitos pusės, lipdama į penktą aukštą jau ne tik, kad nebenoriu pailsėti, bet galiu lipti tuo pačiu kalbėdama telefonu. Nuėjusi į drabužių parduotuvę ieškau nebe to, kas man tinka, o to, kas patinka (nes 42 ar 44 dydį neretai turi net ir kūdauskienių paruotuvės!). Nebesijaučiu trukdis, kai reikia trise sutilpti automobilio gale, o ir šiaip, kaip ir nebeturiu, kuo skųstis.

Negaliu pasakyti, kad visus įsipareigojimus vykdau dešimtukui. Nors planavau kiekvieną maistelį gamintis pati, bet mintis, kad pomidoras suges, kol jį visą suvalgysiu vis verčia rinktis parduotuvines salotytes. Tikrai ne visuomet pavyksta pavalgyti penkis kartus per dieną, kaip turėčiau. Vis dar nepradėjau sąžiningai ir reguliariai sportuoti (mankštelės ant kilimėlio namie tikrai nėra tiek, kiek iš savęs tikėjausi).

Processed with VSCO with  preset
Turėjau Sukūdimo suknelę, o dabar turiu Išaugimo kelnes!

Žodžiu, laukia dar tolimas kelias. Norų ir planų – tikrai daug, bet net ir dabar pokyčiai jau yra tokie, kokių nepiešiau net nerealistiškiausiose svajonėse. -20 kg. Savo svarstyklių ekranėlyje pirmąjį skaičių matau laimingu laikomą septynetą ir, žinai, tikrai laimingėju. Nors save vis dar priskiriu (ir dar ilgai priskirsiu) mylimai storulių kategorijai, bet jau nebesusiduriu su savo pačios susikurtom pamėklėm.

Dabar, man rodos, jau pradedu ir suvokti, iš kur jos atsiranda. Deja, bet visas pasaulis rėkia, kad storuliai netelpa į rėmus. Beveik tiesiogine to žodžio prasme 🙂 Netelpa į liemenėles, sportines kelnes, į televizoriaus ekraną. Kad ir kur nueitum, jautiesi nesaugiai, nes gal šita karuselė skirta tik žmonėms iki 100 kg. Blemba, net naminiai treniruokliai turi svorio limitus. Gal ir lovos, nežinau.

Nesakau, kad dėl to kaltas pasaulis ir dabar pat turim į masinę gamybą leisti taburetes, kurioms 200 kg – ne riba. Tikrai ne. Tiesiog storulio galvoje jis yra tas, kuriam gali tekti netilpti. Ir tas jausmas atsiranda po truputį. Pirmiausia – kai parduotuvėje pradeda veržti kelnės (aš tuomet perėjau prie sijonų ir visiems aiškinau, kad prie -30 laipsnių žiemiško šalčio mano kojoms viskas normaliai). Tuomet vaikų atrakcionų parke tavęs jau nebeleidžia ant batuto, nes tave pririšanti guma gali neatlaikyti (aš sumelavau svorį, nes gėda buvo didesnė už norą jaustis saugiai). Tuomet supranti, kad per mokyklos diskoteką visos šeštokės draugės šoka su septintokais bernais, o tau lieka truputuką prisėst ant suolelio. Tada – visiškai ne šuolis per ožį (pakelkit rankas, kad buvot susiveikę pažymą, kad negalit sportuot dėl kokios nors ten labai neaiškios priežasties). Tada – desperatiškos drabužių paieškos kur nors internetuose ar parduotuvėse, kurių pavadinimuose daugiau X’ų, nei porno saituose. Tuomet – sunkus užlipimas į piliakalnį, tada – penktą, ketvirtą, trečią aukštą. O tada jau dietinkis nesidietinęs, sportuok nesportavęs.

Processed with VSCO with c1 presetLabai džiaugiuosi, kad mano akys atsivėrė tada, kai dar neturėjau kokių nors massive sveikatos problemų. Tikrai nesakau, kad skrandžio mažinimo operacija – vienintelis kelias. Oi ne, tikrai ne. Kai kuriems gal ir pusnuogis šokis upelyje prieš Mėnulio pilnatį padėtų. Nesvarbu, kas, nesvarbu, kaip. Jei tik sveikai, su profesionalų priežiūra ir dideliu noru. Jei jautiesi tobulas, koks esi – nuostabu. Bet jei jauti, kad laikas keistis, nuoširdžiai sakau, kad pokyčiai išlaisvina. Ir, nors chirurgas Antanas Mickevičius žadėjo, kad smegenų jis man neišoperuos, bet jaučiu, kad galvoje vyksta pokyčiai ne mažesni, nei kūne. To linkiu ir tau. Pokyčių ir tik į gera.

Aistė.

Kai tas, kas blizga auksu, atrodo kaip mėšlas. Kada turime teisę jaustis prastai?

Būna dienų lyg tyčia, – dažnai girdžiu sakant ir galvoju, kad žinai, būna ir pusmečių kaip tyčia. Kai, rodos, vyksta geri dalykai, bet jų tieeeeek daug ir taip greitai, kad galiausiai pagauni save gulintį lovoj ir nesugebantį pakelt nė rankelės.

Mano pastarasis pusmetis – lyg uraganas. Nuo operacijos iki kraustynių, nuo buto pirkimo (taigi, dar vienų kraustynių) ir darbo keitimo, nuo sproginėjančių padangų iki streso dėl mažėjančio skaičiaus rūbų, kurie man dar bent padoriai atrodytų.

Gali pamatyt – beveik viskas, kas atsitinka yra taip gerai, kad beveik kosmosas ir fantastikos sritis, bet, manau, supranti, kad kartais gali taip pervargti, kad gimtadienio proga jau tyliai prašai tiesiog ramaus gyvenimo.

Vakar prie visų strimgalviais bėgančių pasikeitimų dar prisidėjo ir pms’as, todėl sugebėjau kokius tris sykius parėkti, du paverkti, o galiausiai dar ir riebiai susipykti su mama: Ko tu tokia surūgus, privalai išmokt džiaugtis – pažiūrėk, kiek puikių dalykų vyksta.

2017-06-09 03.36.40 1.jpg

Kalbu apie tokius atvejus, kai pradedi sunkiai prisiminti, su kuo bendravai, ką kalbėjai, viską darai robotiniu automatu ir galiausiai net itin geri dalykai nebeneša džiaugsmo. Nesąmoningai randi prie ko prisikabinti ir sėdi įsitempęs kaip styga. Vyras į darbą atnešė gėlių. Negražios, šitų nemėgstu. Pasirašinėju dokumentus, kurie nurodo, kad butas jau priklausys man. Mane notarė pertraukė. Einu į renginį, kur, greičiausiai, norėtų patekti ir daug svarbesnių už mane žmonių. Nuobodu ir snobiška.

Ir taip staiga viskas, kas gražu ir gera pasidaro neteisinga ir netobula. Tuomet užsisuki tame ratelyje, kur, atrodo, jau kaip ir nieko gero nebevyksta. Anksčiau atrodę gyvenimą keičiantys dalykai pasidaro tokie meh, o maži nesklandumai –  nu realiai pasaulio pabaiga.

Link ko vedu? Pasibėdavot man užteko ir pačiai su savim, tikiu, kad susitvarkysiu ir su tokiais man ne(pa)tinkančiais nuotaikų nusisvyravimais. Noriu pakalbėt apie tai, kad taip jau gyvenime nutiko, kad turiu nemažai patirties su psichologais, psichiatrais ir savęs gelbėjimu iš įvairiausių bėdų.

Dabar jau tikiu, kad pakankamai gerai save pažįstu, kad galėčiau atpažinti savo būsenas, ieškoti priežasčių, o tuomet – ir sprendimo būdų. Vis dėlto, jei kažkada nebūčiau nusprendusi, kad viskas, pačiai nebepavyksta, geriausiu atveju iki dabar kankinčiausi nepraeinančiame keisčiausių jausmų katile.

Nesvarbu, ar dabar vasara ir visi turi šypsotis, ar ką tik pagimdei vaikiuką ir blogai jaustis kažkoks nefasonas, nes visi aplinkiniai skraido lyg ant sparnų, o gal iš tiesų viskas krenta iš rankų. Padėti sau yra būtinas reikalas kiekvienam ir labiausiai skatinu nebijoti kreiptis pagalbos.

Net jei jauti, kad gėda, bijai ar pas tuos eina tik psichai, o aš va dar tikrai pats susitvarkysiu, tai yra normalu. Kiekvienas jausmas normalus. Bet svarbu suprasti, kad padėti sau kai sunku, yra svarbiausia gyvenimo misija, kuria geriausia rūpintis dar anksčiau, nei pradeda reikėti pagalbos.

Be galo svarbu ir tai, kad nėra tokio dalyko, kaip aiškios ribos, kuomet, kur ir kaip turi jaustis. Net jei viskas einasi kaip per sviestą, o tu jautiesi blogai, reiškia, kažkas yra ne taip. Ir taip, turi teisę jaustis blogai, net jei ant popieriaus gyveni tobulą gyvenimą. Net jei, perfrazuojant Ir velnias dėvi Pradą, „yra tūkstančiai merginų, kurios nužudytų dėl tavo gyvenimo“.

Aistė.

Vasaros stresai: makiažas kamerai ar akiai? („Smashbox“ kosmetikos apžvalga)

Nežinau kaip tau, bet man vasara – gryno streso metas. Ne, ne dėl puikaus oro ir ramių savaitgalių prie ežero, o dėl to, kad visi kaip tyčia sumąsto pasinaudoti tomis saulėtomis dienomis ir atšvęsti visokiausias gyvenimo šventes. Nuo vestuvių iki krikštynų, nuo įkurtuvių iki gimtadienių, žodžiu, jei netyčia supuola, gali laisvas savaitgalis ir nepasitaikyti.

Processed with VSCO with f2 preset

Kur čia stresas? – klausi? Ogi tur, kad reikia vis naujų suknyčių, pasirūpinti plaukais, o svarbiausia – makiažu. Čia ir prasideda visos bėdos. Jei nori gerai atrodyti nuotraukose ir neblizgėti kaip folijos gabaliukas saulėje, tikrai norėsi pasidažyti. Iš kitos pusės, jei tavo tinko ant veido sluoksnis atrodys nenatūraliai, tuomet ir pati šventė nebus tokia puiki (tiems vaikinams, kurie lyg per klaidą čia užklydo: taip, ne viskas yra taip paprastai, kaip atrodo).

18813349_1715183075442390_2962710246957194439_nŽodžiu, aš sunkiai galiu pakęsti stoooorus makiažo sluoksnius karštu oru, todėl rinkdavausi kuo natūralesnį ir spjaudavau į nuotraukas. Gyvenam čia ir dabar, svarbiausia – ši akimirka  ir visi kiti pasiteisinimai. Vis dėlto, atrodyti tooooobulai tiek nuotraukose, tiek realybėje norisi, todėl Smashbox visažistą, nerealųjį Sebastian Gradzik rėmiau prie sienos: ką daryti?

Vos užklaustas apie tokią baisią bėdą Sebastian vos ne sušoko laimės šokį. Pasirodo, Smashbox produktai yra kuriami mistinėje fotolaboratorijoje už Atlanto, todėl jie mergaičių norais atrodyti tobulai tiek kadre, tiek realybėje rūpinasi jau tikrai ne pirmus metus. Žodžiu, kiekviena priemonė tiesiog privalomuoju būdu nerealiai atrodys nuotraukose, o realybėje vaizdą galėsi įvertinti ir pati.

Taigi, dalykai, kurie mane sužavėjo:

Processed with VSCO with f2 presetPhoto Finish Foundation Primer RADIANCE.. Jei gyvenime negali pasidžiaugti tuo, kad paskui tave laksto keli asistentai su tobulo apšvietimo lempom, tuomet visai verta pasvarstyti apie šią bazę. Ji – lengvutė, atrodo natūraliai, oda pasidaro spindinti… Beje, pamalonintos bus ne tik akys, bet ir pati oda. Jau, greičiausiai, visoms ir visiems ausys išūžtos apie tobuląją hailurono rūgštį, kurią, kartu su mažutėmis gintarinėmis ir bronzinėmis perlus primenančiomis dalelėmis rasi ir čia. Nauda? Oda ne sausinama, o drėkinama ir spindi, o ne blizga 🙂

Dar vienas fotostudijoje sukurtas gelbėtojas – Spotlight Palette PEARL. Nors šiaip gyvenime paprasčiausiai alergizuoju nuo bet kokio blizgesio ir mieliau renkuosi matinę kosmetiką, bet sėdėdama kėdėje pas Sebastian’ą (vis dainuojantį man į ausį geriausius hitus) turėjau vienintelį Processed with VSCO with f2 presetprašymą daryk tai, kas tau atrodo geriausia. Manau, tiek su kosmetika, tiek su meistru būtent šitaip ir reikia susipažinti. Juk niekas kitas taip gerai nežino priemonių, su kuriomis dirba. O plius, jei paprašyčiau tokio makiažo, kurį pasidaryčiau pati…. kur tada smagybės??? Taigi, visažistui į rankas paėmus visą spindinčią paletę, nemaniau, kad baigsis geruoju. Vis dėlto, kuo daugiau žiūrėjau į veidrodį, tuo labiau išsižioti teko. Kontūravimas atrodė tiesiog TO–BU–LAI (ir aš nemeluoju, visi aplinkiniai girdėjo džiugų spygtelėjimą). Su Casey Holmes kurta paletė tiesiog sutverta išryškinti tam, kas gražiausia. Beje, jei nori lengvo ir paprasto įvaizdžio, šitą paletę gali drąąąsiai naudot ir šiek tiek pasiryškinti akims 🙂 O aš vėliau visą dieną buvau tiesiog įsitikinus, kad atorodau tobulai, todėl net iki parduotuvės plaukiau kaip gulbė. Žinai, tą jausmą? :))

20170604294576126Esu žmogus, kuris absoliučiai nemoka tvarkytis su savo antakiais. Džiaugiuosi tuo, kad gamta juos davė tokius nereikalaujančius daug dėmesio, bet praėjusiais metais, kai ant bangos buvo instagraminiai ryškuoliai, jaučiaus tokia truputį atsilikus. Na, neturiu aš kantrybės keliais skirtingais atspalviais žaisti, piešti tai, ko neturiu ir galiausiai užsibaigti su Frida Kahlo vertais vešliuočiais, su kuriais net iki vonios truputuka gėda eiti. Ir man visuomet atrodė, kad nesvarbu, kas mėgins man tuos antakius ryškinti, vis tiek jie gausis PER ryškūs. Ir tada (vaivorykštė, fanfaros, choras ir trimitai) pasirodė JIS. Brow Tech To Go. Vienam gale – ne per ryški kreidutė, kitame – antakių šepetukas, be jokio streso užsipildai tuščius tarpelius, susišukuoji ir drąsiai eini. Aš tau prisiekiu, man (šokiai tokiai kosmetinei analfabetei) šitas atradimas yra toooooks kosmosas, kad paskui dar trylikai draugių pasakojau.

Processed with VSCO with f2 presetPaskutinis, bet ne blogiausias 🙂 Pamačiusi, kad akys ryškinamos tik švelniai, pradėjau ruoštis kažkam ypatingo. Mano lūpų ryškumo viršūnė yra labai retai sutinkamas raudonas lūpdažis. Daugiau eksperimentuoti nesiryžtu, o ir tinkamų priemonių tikrai ne visuomet turiu kantrybės ieškoti. Let’s do something amazing with your lips, – pasiūlė Sebastian. Iš didžiulės ir tikrai puikios paletės išrinkęs man tamsią rožinę/violetinę spalvą tiiiikrai neprašovė 🙂 Man svarbiausi dalykai lūpų dažyme yra keli. Visų pirma – nenoriu palikti antspaudų ant bet ko, prie ko prisiliečiu. Taip pat turi būti puikiai parinktas atspalvis, kuri nenugeltonins mano dantų. Trečia – nors ir kaip dievinu matines spalvas, jos dažnai taip išsausina lūpas, kad vėliau norisi jas pamirkyti kokioje vonelėje. Kadangi su lūpdažiu, kurį matai nuotraukoj, pravaikščiojau ištisą dieną (net vakare namuose – žiauriai gaila buvo nusivalyti), o vėliau dar išmėginau ir tiesiog tobulą ryškioms ir saulėtoms vasaros dienoms oranžinį, visažisto man pasakytus žodžius tvirtinu drąsiai: ne sausina, o drėkina. Neturėjau net mažų nemalonių pojūčių, kavos puodeliai liko balti, lūpos – puikios, žodžiu, esu labai nuoširdžiai patenkinta 🙂

Processed with VSCO with f2 presetMatyt, jau žinai, kad be reikalo nieko negiriu ir nereklamuoju, visuomet pasisakau, kas man baisiausiai nepatinka ir piktina, bet simpatija Smashbox man prasidėjo kai dar paauglystėj gavau toooooobulą lūpų blizgį. Nepamenu, nei kaip tiksliai vadinosi, nei kokios spalvos buvo, žinau, tik kad truputį gaila buvo draugėm skolint :))) Labai džiaugiuos, kad šis koketavimas tęsiasi ir dar nė sykio neteko susidurti su Smashbox’o priemone, kuri man visiškai netiktų ar apskritai būtų liurbiška. Tai su ta meile ir toooooobulais makiažais linkiu savo vasarai atrasti geriausias spalvas, natūraliausiai atrodančią kosmetiką ir būti visuomet pasiruošusiai tiek profesionaliai fotosesijai, tiek nerealiausiam selfiui!

Aistė.

Apie moteris ir taureles. Ar apgersi ir bičus?

Pakalbėkim apie alkoholį. Pamenu, buvo laikas, kai dar būdama nepilnametė su draugais ant fesbuko sienų drąsiai rašinėdavausi, kad susitinkam bokalui ar taurei ir ramia sąžine tikėjom, kad atrodom pretty cool.

Nekalbėsiu apie valdžios norus, užmojus ir kitas idėjas. Noriu padalinti mintimis apie alkoholį ir moteris. Visų pirma, greičiausiai, svarbu paminėti, ką laikau moteriškumu. Tebūnie seksistiška (bet tuos pačius kriterijus taikau ir vyriškumui), tebūnie ne visai gražiai atsiliepsiu apie dalį merginų, bet, manau, kad bent diskutuoti apie tai yra tiesiog būtina.

Taigi, moteriška moteris, mano akimis, niekuomet neleis sau nusigerti. Ji visuomet atrodo ir elgiasi taip, kad gali stebėti nors ir jos anyta – ji tokia, kokios nebus gėda nei iš ryto, nei po pusmečio. Taip, filmai ir fotosesijos dažnai sufleruoja, kad taurė raudonojo moteriai tinka, o instagrameriai ir šiaip populiarūs feisbukeriai rodo, kad #girlsnightout #cocktailparty ir šiaip apygirčiai selfiai iš fancy klubų yra tikrai tikrai nerealu.

Nesu baisiai nusiteikusi prieš alkoholio vartojimą, bet keletą metų jo beveik nebegeriu. Nėra tokio dalyko, kaip beveik, girdžiu komentarus ir beveik sutinku. Kartais tikrai paragauju iš Madeiros atvežto vyno ar kroatiškos trauktinės, retsykiais tiesiog nusiperku paprasčiausią alaus kokteiliuką, o dar rečiau va imu ir pasiimu kokį kokteilį, nes atleiskit, bet man skanu.

Kažkurį savaitgalį nuteikiau draugą, kad dabar-tai-jau-viskas. Šį savaitgalį eisim į barą ir būsim kaip normalūs socialūs žmonės, nes taip reikia. Ir ką, pradėjom žygiuoti penktadieninėmis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir man pasidarė paprasčiausiai baisu. Nemėgstu girtų žmonių, o šie man, tiek laiko nebuvusiai normaliai pagert, atrodė kažkokie nekontroliuojami. Pasijaučiau kaip naminė katė, paleista kur nors arenoje per roko grupės koncertą. Apėjom gerą ratuką iki Katedros ir grįžom namo.

Matyt, visi esam matę patyčių nusipelniusias nuotraukas iš Didžiosios Britanijos, kur britės, praradusios bet kokį norą kontroliuotis voliojasi vėmaliukuose ir purve skandina savo laboutinus. Taip, visi turi teisę linksmintis kaip nori, o fotografai, matyt, nusipelnė didesnio pykčio, nei tos merginos. Bet mane vis tiek aplanko svetima gėda.

Vis dėlto, labai noriu paskatint pagalvot, ką apie mane sako pirmadieninės pagyros, kad Net nepamenu, kaip grįžau namoUžmigau tulike Nesakyk žodžio vodkė, tuoj vemsiu. Na, cmon. Man asmeniškai tai atrodo kaip tos mano nepilnametės noras atrodyti nekontroliuojamai ir pašėlusiai.

Suprantu, kad surašiau kaip koks nedidelis karbauskiukas, bet noriu pabrėžti – alkoholio nereikėtų nei drausti, nei bausti. Tik kartais būtų neblogai pamėginti atrasti malonumą linksmintis blaiviai ir į ateinančios dienos planus neįtraukti pachmieliuko. O dar prisiminus kalorijas…

IMG_20170527_200404Aistė

 

Prieš ir po arba nuo 2 XL į M per du mėnesius

Iš pradžių prasidėjo komentarai, kad tirpstu akyse. Tuomet, kad šitas paltas ant tavęs kabo. Vis dėlto, tikriausias įrodymas, kad išgaravę 17+ kg tikrai pakeitė mano kūną, atsirado ieškant drabužių.

Ir taip reikėjo atsinaujinti prieš vasarą, o dar ir ateinančio savaitgalio kelionei nesugalvojau nieko, kas tiktų šiltam orui. Užeinu į parduotuvę, senu pripratimu imu didžiausius dydžius, nešuosi į kabiną. Ten pasimatavusi pirmą rūbą susinervinau – labai negražiai gula. Tada ir antras, ir trečias. Kol susivokiau, kad negražiai guli, nes (net galima pasakyt) aš skęstu juose.

Išlindus iš kabinos (atleisk, parduotuvės mergaite, kuriai teko viską išnešiot) mėginu dar sykį. Galiausiai supratau, kad iš 54 dydžio įšokau į 44. Iš XXL’o į M’ą (čia tas, kur po S’o eina, kaip sau mielai primenu). Nemeluoju, M’ą. Kažkoks kosmosas, bet turiu kelnes ir suknelę, kurie prisistato kaip Medium dydžio drabužiai.

MEDIUM. Labai sunku susivokti, kai vos per porą mėnesių peršoki iš į-nieką-netelpu į ar-turit-mažesnį-dydį? Aišku, negaliu sakyti, dalį drabužių dar būtų protingiau pirkti L’ą, bet suprasdama, kad dar kurį laiką tikrai turėčiau eiti lieknyn, kažkaip neprisiverčiu.

Dabar sunkiausia tas, kad kol kas parduotuvėje pati nesusivokiu, ką darau. Anksčiau esminė problema buvo įlįsti į rūbą, todėl visi derinimai ar (OMG) pasirinkimas buvo, matyt paskutinėj vietoj. Ir dabar iš įpročio nešuos gana plačius rūbus, nors galėčiau pamėginti ir kokį įdomesnį variantą.

Apačioj nuotrauka iš prieš-kalėdinio-baliaus suknelės rinktuvių. Užtikau netikėtai, po to laikotarpio iki operacijos daugiau nepriaugau, todėl va. Kairėje – aš dabar, dešinėje – anksčiau. Įdomiausia, kad nepalyginusi nuotraukų tikrai nesuprasdavau, ką kiti turi omeny sakydami, kad WOW. Aš sau kaip atrodžiau, taip atrodau, gal truputį mažesnė, bet tikrai ne esminis skirtumas. O pasirodo…

pries po